Vieną atšiaurų, nors saulėtą rudens rytą, kažkur sostinės senamiestyje, tarp siaurų ir mažų gatvelių stūksojo senas, bet gražios architektūros pastatas. Viduje buvo galima užuosti lyg eglišakių, ar miros kvapą ir sklido jis kaip koks vėjo dvelksmas per kambarius, kartu su seno laikrodžio skaičiuojamomis valandomis . Kiekvienas laikrodžio  dūžio garsas sklisdamas ir pasiekdamas šio namo senas sienas sukurdavo aidą panašų į tylią smuiko melodiją. Ir kvietė aidas užeiti, sekti paskui, kur garsas vis stiprėjo iki durų už kurių - nedidelis kambarys. Jame tilpo ir knygų lentyna, laikrodis, darbo stalas ant kurio: plunksna su rašalu, popieriaus lapas bei knyga, o ant sienos kabėjo paveikslas, jame raitelis su ietimi ant žirgo, lyg paukštis, skriejantis pro miegantį kolosą. Pro tris kambario langus skverbėsi saulės šviesa, o prie vieno iš jų sėdėjo ant senos kėdės juodu fraku vilkintis, vienoje rankoje laikydamas atverstą knygą, pavargęs ir kresnas žmogus. Ir žvelgdamas pro langą vis sau mintyse galvojo - “Ar viskas ką mes matome ir regime tėra sapnas sapne?” Tačiau, šias mintis nutraukė lengvas beldimas į duris, - užeikite, sušuko šeimininkas,- ah, pasiuns, kokią gi žinią man neši? paklausė vis dar sėdėdamas prie lango. Pasiuns perdavė oficialų raštą, tai buvo kvietimas iš prezidentūros atvykti į valstybės tarybos posėdį. Nedelsiant, su pasiuntinio palyda ir buvo išskubėta.

Kelias vedė per stipriai nuniokotą per revoliuciją miesto dalį. Dažnas pilietis pamąsto, ar buvo verta pradėti revoliuciją, bet laiko atgal nebe atsuksi. Buvo matyti, jog miestas dar nešioja gilias žaizdas, bet visuomenėje jos buvo dar gilesnės.
Galiausiai buvo pasiekti rūmai, kurie visiškai nenukentėjo per karą, o apgriauto miesto kontekste iškilo, lyg deimantas tarp anglių. Sargyba prie vartų ir pačiuose rūmuose buvo sustiprinta, mat prezidentas sukvietė visą ministrų kabinetą. Rūmai garsėjo savo didingumu, plačiomis, tamsiomis menėmis, sienos priminė metalo spalvą, kai kurios buvo papuoštos raudonu šilku, valstybės simboliais.
Pasitarimas vyko didžiausioje menėje - valdovų menėje. Ministrai jau buvo atvykę - užsienio reikalų ministras Godlaikas, naujokų ministerijos Bromius, kultūros ministerijos zebenkstis ir karo ministerijos Xertalt. Netrukus pasirodė prezidentas Walen ir po iškilmingo pasisveikinimo, posėdis buvo pradėtas.

Walen: honorable gentleman, it is a day that we must take action and endore it. We have been betrayed by our own allies. We have been forced to stand for our principals, to stand against the thinking that might is right. If we shall decide to stand against aggression and by that going to war, we shall remind our enemies by sword and a gun, by bullet and a word that those with power may trust it not.

Godlaikas: Vokietijos vyriausybės elgesys negali būti pateisinamas, tai buvo tik jėgos demonstravimas. Diplomatiniu būdu susitarti nepavyko, todėl palaikau prezidentą ir taip pat manau, jog tik karas gali būti teisingas sprendimas.

Zebenkstis: O jeigu pralaimėsime, jeigu neteksime savo teritorijų, jeigu prarasime valstybę, juk priešai daug stipresni, ar pajėgsime kovoti ir apsiginti?

Xertalt: Lietuvos karo mechanizmas yra mobilizuotas, kariuomenę turime stiprią, arsenalas - pilnas, biudžetas parengtas. Manau, jog galėsime ne tik, kad apsiginti, bet ir nustumti priešus už fronto linijos.

Bromius: Gerbiami ponai, ši situacija yra komplikuota, turime matyti ir kitą pusę. Mūsų valstybė yra dar jauna. Kas, jeigu laimėsime karą, bet neteksime visuomenės palaikymo dėl patirtų didžiulių nuostolių? Dar dabar neturime programos naujokams, nėra finansavimo, o karo metu šioje srityje įsivyraus visiška stagnacija. Gal daug naudingiau būtų priimti šias sąlygas ir atiduoti 2 regionus Rusijai?

Zebenkstis: Visiškai sutinku. Kultūros ministerija taip pat patirs tokį patį nuosmukį. Aktyvus pilietis nėra vien tik kariaujantis pilietis, turi būti kritiškai mąstanti masė žmonių, kad visuomenė darniai veiktų. Nevalia prioritetu skirti vien ginklus, propagandą ir karą.

Xertalt: Tokios mintys, tokiu metu yra ne kas kita kaip valstybės išdavystė. Mes turime vieningai priimti teisingą sprendimą.
Po ilgų ginčų ir diskusijų, po grasinimų tribunolu, atsistatydinimų, prezidentas vėl tarė žodį, matydamas, jog delsiamas vertingas laikas, o taryboje ne visi dar pasisakė.

Walen: Margiris, I wish to hear your view.

Margiris: Taip, šalis dar jauna, šalis dar nepamiršusi revoliucijos kančių, bet ką mes sukursime, jei neatstovėsime už savo principus, jei nekovosime už savo požiūrį, jei neturėsime savo nuomonės, jei neginsime valstybės interesų. Išdavystė yra nuodėmė ir šią nuodėmę ilgai nešios Vokietijos vyriausybė, jiems išduoti mus, sąjungininkus buvo klaida, bet mums išduoti save pačius sutinkant su Vokietijos sąlygomis būtų dar didesnė klaida.

Netrukus prezidentas iškvietė savo patarėją, kad tas nuneštų žinią laiške į kongresą - didžioji vyriausybės dalis nesutiko su Vokietijos sąlygomis, Lietuva neatiduos 2 regionų Rusijai ir sutiks su Kongreso sprendimu pradėti karo veiksmus. To laiško apačioje paskutiniai žodžiai buvo : Si Deus nobiscum quis contra nos.

Pirmas Lietuvos karo laivas ir flotilės flagmanas išleistas į jūrą link Vokietijos krantų buvo pavadintas "Dreadnought" (fear nothing)


P.S. Ačiū, kad skaitėte iki pabaigos, o čia jau reikia pasakyti, kad tai tik mano fantazijos vaisius, bet vis tiek dėkoju, jog skaitėte, o visai laimingas būčiau, jei nepagailėtumėte vote ir sub, nes juk dar ne vieną straipsnį teks parašyti.

Su pagarba
Jūsų pseudopolitikas ir pseudointelektualas
Margiris